Istorija
- Titulinis
- Savivaldybė
- Istorija
Vieno seniausių balneologijos kurortų Lietuvoje – Birštono – istorijos kronika rašoma nuo viduramžių. Prūsijos kronininkas Vygandas Marburgietis „Naujojoje Prūsijos kronikoje“ mini, kad maršalas KunasfonHatenšteinas 1382 m. žygio į Lietuvą metu kariuomenę padalijo į tris dalis – Puniai, Alytui ir Birštonui pulti. XIX a. pradžioje istorijos tyrinėtojas Teodoras Narbutas Karaliaučiaus archyvuose rado apie dvidešimt 1384–1402 m. kryžiuočių žvalgų į Lietuvą aprašymų, kuriuose „sodyba ties sūriu vandeniu“ vadinama Birsten, Birstan; aprašyta ir gerai įtvirtinta medinė pilis ant stataus Nemuno skardžio. Po Žalgirio mūšio, pasibaigus kryžiuočių antpuoliams, Birštonas minimas kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių medžioklės dvaras, kurį labai mėgo Vytautas Didysis, Kazimieras Jogailaitis su sūnumis bei kunigaikštienė Elena.
XIX a. viduryje, pradėjus gydymui naudoti mineralinius vandenis, prasidėjo Birštono atgimimas. Birštono kurorto kūrimosi pradžia siejama su 1846 m., kuomet Stakliškių kurorto gydytojas Benediktas Bilinskis, susidomėjęs Birštono šaltiniais, čia atsiuntė ligonę, kuriai nepadėjo Stakliškių gydomieji šaltiniai, tačiau Birštone ji pasveiko.
1854 m. pabaigoje, po ilgų tyrinėjimų ir biurokratinių procedūrų, Rusijos vidaus reikalų ministras pasirašė leidimą steigti Birštono kurortą. Jau kitais metais buvo pastatyta pirmoji gydykla, o XIX a. šeštajame dešimtmetyje Birštonas, kaip balneologinis kurortas, buvo jau gerai žinomas visoje Rusijos imperijoje. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą gydyklose veikė 72 vonios, buvo pastatyti 3 viešbučiai, turintys 200 numerių. Pirmojo pasaulinio karo metais Birštonas smarkiai nukentėjo, likę pastatai buvo išparduoti, trūko lėšų kurortui atstatyti ir tvarkyti. Bene vieninteliam Nepriklausomos Lietuvos gydomajam kurortui (Druskininkai buvo lenkų okupuoti) grėsė visiškas sunykimas, tačiau juo susirūpino Lietuvos Raudonasis Kryžius, kuris 1924 m. pasirašė sutartį su Sveikatos departamentu ir įsipareigojo modernizuoti kurortą, įrengti dumblo vonias, vandentiekį ir kanalizaciją, įvesti elektros apšvietimą. Raudonojo Kryžiaus valdyba visą pelną pasižadėjo skirti kurorto plėtojimui ir tobulinimui. Reikšmingiausiu įvykiu kurortologijos istorijoje tapo gydymo purvu Birštone pradžia. Durpes gydomajam purvui atveždavo iš Velniabliūdžio durpyno, o Purvo gydyklos, papuoštos Raudonojo Kryžiaus emblema, pastatytos 1927 m. Šis pastatas išliko iki šių dienų ir tapo svarbiausiu Birštono statiniu. Raudonojo Kryžiaus valdybos pastangomis buvo sutvarkytas parkas, įrengtas fontanas, ant Vytauto kalno įrengti rezervuarai gėlam ir mineraliniam vandeniui. Į visus kurorto viešbučius įvestas vandentiekis, kanalizacija bei elektra. Organizuotas reguliarus susisiekimas autobusais su Kaunu bei Alytumi. Birštone buvo statomos ne tik sanatorijos ir vilos, gražėjo, plėtėsi ir pats miestas. Suformuota centrinė miesto aikštė, kurioje 1939 m. atidengtas paminklas J. Basanavičiui. Patriarcho atminimas įamžintas iš kurortinės rinkliavos lėšų. Antrojo pasaulinio karo metu Birštonas vegetavo, tačiau išvengė didesnių negandų – nukentėjo tik Kurhauzas, kur gaisro liepsnose žuvo garsaus dailininko Kazio Šimonio tapyti pano.
Istorijos tarpsniai
Prūsijos kronikininkas Vygandas Marburgietis „Naujojoje Prūsijos kronikoje" mini, kad maršalas Kunas fon Hatenšteinas 1382 m. žygio metu kariuomenę padalijo į tris dalis – Puniai, Alytui ir Birštonui pulti.
Benediktui Bilinskiui pasiūlius, į Birštoną gydytis atsiųsti pirmieji ligoniai. 1854 m. Rusijos vidaus reikalų ministras pasirašė leidimą steigti kurortą — pastatytos pirmosios gydyklos, viešbučiai, suformuotas kurorto parkas.
Pasirašius sutartį su Sveikatos departamentu, kurortas modernizuotas: įrengtos dumblo vonios, vandentiekis ir kanalizacija, įvestas elektros apšvietimas.
Suformuota centrinė miesto aikštė, kurioje atidengtas paminklas dr. Jonui Basanavičiui.
Kurorte pastatytos naujos gydyklos, pradėta taikyti mineralinių vonių ir gydomojo purvo procedūras visiems poilsiautojams.
Kurortas pradėjo funkcionuoti iš karto po karo. 1945 m. Baltojoje viloje gydėsi iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžęs rašytojas Balys Sruoga. Čia jis parašė memuarus „Dievų miškas“. Šeštajame dešimtmetyje prasidėjo naujų sanatorijų statyba – lankytojams duris atvėrė sanatorijos „Tulpė“, „Spalis“ ir „Versmė“.
Iki šių dienų Birštone veikia seniausia mineralinio vandens pilstymo įmonė Lietuvoje, savo veiklą pradėjusi 1924 m., kai buvo ypač populiaru gurkšnoti mineralinį vandenį „Vytautas“ ar „Birutė“. Pirmieji mineralinio vandens buteliai buvo išpilstyti Kaune, o septintajame dešimtmetyje ši veikla perkelta į nedidelę gamyklą Birštone. Birštono kurorte nereikia pirkti mineralinio vandens. Tikro nekarbonizuoto mineralinio vandens „Vytautas“ galima paragauti sanatorijų „Tulpės“ ir „Versmė“ biuvetėse.
Ne tik unikalūs gamtiniai ištekliai, bet ir išskirtinis šios vietovės kraštovaizdis nuo seno vilioja poilsiautojus apsilankyti Birštone ir jo apylinkėse. Nemuno vingiuose žaliuojantys miškai mena karališkąsias medžiokles, kuomet Žvėrinčiaus miške aidėjęs Vytauto Didžiojo medžioklės ragas pramogauti kvietė to meto Europos karališkųjų šeimų narius. Nemuno vingiais keliavo ir jų grožį aprašė rašytojas V. Sirokomlė, apdainavo poetas J. Marcinkevičius, drobėse įamžino dailininkas N. Silvanavičius.
Didžiosios Nemuno kilpos senųjų laikų upeiviui buvo sunkiai suvokiamos. Kartografai jų nepavaizdavo net, palyginus, tiksliame 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje „Magni DucatusLithuaniae“. Tik 1852 m. Vilniaus universiteto profesorius Abichtas teisingai pažymėjo didžiąsias Nemuno kilpas. Ilgą laiką upės kilpinėjimo priežastį gaubė nežinia. Keliautojai stengėsi vengti šių klaidžių vietų. Geologai aiškina, kad didesniųjų Lietuvos upių vagos yra susijusios su žemės plutos kristalinio pamato lūžių linijomis. Didžiųjų Nemuno kilpų susiformavimą lėmė blokai, atsiradę lūžių susikirtimo zonoje. Tektoniniai sprūdžiai (plutos sluoksnių pasislinkimas žemyn arba aukštyn), nors ir mažos amplitudės, vertė upę vingiuoti pagal jų formas. Nemuno vingių ryšį su gelmių lūžiais patvirtina ir Birštono apylinkių mineralinio vandens šaltiniai, besiveržiantys iš labai giliai. Prie išskirtinio reljefo formavimo prisidėjo ir ledynas bei jo tirpsmo vandenys. 65 km atkarpoje Nemunas teka visų pasaulio šalių kryptimis: nuo Birštono atragio dar visai neseniai buvo galima matyti upę, vienoje pusėje tekančią į vakarus, kitoje – į rytus, tačiau šį vaizdą dabar slepia vešlūs miškai. Vidutinis slėnio gylis – 40 metrų.
1992 m. buvo įkurtas Nemuno kilpų regioninis parkas – vienas didžiausių šalies regioninių parkų, užimantis per 25 tūkst. ha teritoriją, kurio tikslas – išsaugoti unikalų Nemuno upės suformuotą kraštovaizdį. 90 proc. Birštono savivaldybės teritorijos yra Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje.
Galerija
